suklikti

suklìkti intr. 1. staiga surikti, suspigti; pradėti balsu verkti ar juoktis: Kai mergytė suklinka, ji nubėga, pasupa, pagirgždauja kartimi P.Cvir. Ievutė sukliko ne savo balsu ir sukniubo ant lavonėlio A.Vien. Suklinka Taučvienė, išvydusi vienus ratus pravažiuojant Vaižg. Vaikas suklìko didžiai Krtn. Bet ką tik jis perkėlė koją per slenkstį, kaip sukliko suvirko kūdikėlis BsPII74. Kūdikis nukritęs sukliko vienkart J. | Mergaitės lyg viena burna sukliko juoktis I.Simon. Ne savo balsais suklìko juoktis Ds. Ji suklìko verkt! Ėr. Buvau beeinąs stačiai per dirvas, ale kaip sukliko visi kolioti, ir sugrįžau An. 2. sukrykti, suūkti (apie paukščius): Marių žuvėdra baugiai suklinka S.Nėr. Staiga sukliko papečky gaidys T.Tilv. Sukliko mergelei ties pat galva pelėda Žem. Sukliko spiegiamu, skardžiu balsu kregždė J.Jabl. | prk.: Ko teip varpai gedulingai sukliko? rš. ^ Paukštė per marias šmaukštė, kai sukliko, uodega paliko (kulka) Pnd. \ klikti; suklikti